O padarė nei daug, nei mažai – ilgą laiką žaidė pagal visiems priimtinas taisykles, kurias nustatė demokratiškai renkama JAV valdžia ir bankai, kurių indėlius iki šimto tūkstančių JAV dolerių yra apdraudusi ta pati vyriausybė – taigi, patys bankai irgi išeina kaip ir „valdiški“. Kol ponas Bernie, kaip jį iki šiol vadina buvę partneriai, tvarkingai „segė“ palūkanas, niekas nesiskundė – kam nepatinka gauti pinigus už nieko neveikimą? Tačiau didžiajam burbului sprogus, investitoriais vadinami faktiniai bendradaliai staiga tapo nukentėjusiais, o B.Muddock‘as – „visas kaltas“.

Kodėl mums Lietuvoje tai išvis turi rūpėti? Na, visų pirma, dėl to, kad visuotinė finansų krizė liečia ir mus – nesame jokia išimtis iš bendrame „gyvensime iš palūkanų“ liūne besimurkdančio pasaulio. O antra – akivaizdu, kad nieko nepasimokėme iš „laukiniu kapitalizmu“ vadinto laikotarpio, tad ir toliau esame linkę kaltinti Laisvąją Rinką dėl to, dėl ko ji yra visiškai nekalta ir net negali būti kaltinama. Net argumentacija ta pati, kaip prieš penkioliką metų – „juk visame pasaulyje taip yra“! Nevardinsiu tuo laikotarpiu „nuskausmintų“ verslininkų pavardžių, juo labiau, kad ne visi ir išlaikė to laikotarpio spaudimą ir neteisybes. O juk kiek piktdžiugos būta…

Akivaizdu, kad nė viena valstybė nėra ir iki šiol nebuvo atidavusi pinigų į privačias rankas, o monopolisto teisėmis pasilaikė šią privilegiją (leisti ir kontroliuoti pinigus) sau. JAV netgi sugebėjo prastumti dolerį į pasaulinės valiutos rangą, t.y., tarptautiniai atsiskaitymai vykdomi doleriais. Kuo užgarantavo? Teoriškai – nacionaliniu produktu (kas tai per žvėris, realiai nežino niekas, nors mėginimų užmaskuoti šią spragą žodžių ekvilibristika ir nestinga). Praktiškai – politine įtaka ir (kraštutiniais atvejais, kurių vis ima ir pasitaiko) ginklu. Taigi, pagrindinis ekonominis veiksnys visada buvo „valdiškose rankose“. Praktiškai vien šio fakto turėtų užtekti, kad suprastume, jog privatus ūkis, nevaldydamas pinigų, nėra laisvas! Tad galime ir turime kalbėti ne apie „laisvą“, o apie „apribotą“ arba „valdomą“ rinką. Patikslinimui pridursiu, kad rinkoje (lietuviškiau – turguje), santykiai tarp jos dalyvių kuriami susitarimo (derybų) būdu ir sandoris įvyksta tik tuo atveju, kai abi pusės juo patenkintos. Tai išreiškiama pirkimo – pardavimo aktu.

 

Tuo tarpu valstybė vadovaujasi kitu principu, čia ne perkama – parduodama, o atimama – padalijama, aišku, siekiant kuo kilniausių tikslų. Todėl nereikia nustebti, kokioje valdiškoje įstaigoje išgirdus specifiniu tonu tariamą frazę „čia jums ne turgus“, maždaug, „neužsimirški, runkeli, kur atėjęs“. Kadangi padalijimo, o ypač atėmimo, veiksmas reikalauja sąnaudų, tai vien dėl šios priežasties (o juk yra ir kitų) padalijama visada gerokai mažiau, negu atimama – vien pažvelgus į Lietuvos biudžetą, akivaizdu, kad apie trečdalis jo skirta „valdymo išlaidoms“. Šis trečdalis yra tiesioginė nuoroda į valdiško sektoriaus neefektyvumą. Laisva rinka tokiems dalykams pinigų nenumatytų ir jų naikinti paprasčiausiai neleistų. Dėl visa ko primenu – tai visų mūsų pinigai, na, buvo mūsų iki juos nusavinant. Taigi, laisvoji rinka negali būti kaltinama už tai, ko ji iš principo nedaro.

Suprantama, kasmet valstybiškai naikinant didžiulius kiekius pinigų ir norint išsaugoti bent šiokį tokį stabilumą ir valdišką veidą, šiuos nuostolius būtina kaip nors amortizuoti. Šį vežimą vežti yra įkinkyta įmantri palūkanų sistema. Bet koks verslas, norėdamas suktis, turi naudoti pinigus. Šiuos turi (gali leisti) tiktai valstybė. Verslas pinigų iš valstybės negali gauti niekaip kitaip, kaip tik pasiskolindamas už palūkanas – kitaip sakant, pirkdamas sutartą pinigų kiekį už dar didesnį kiekį tų pačių pinigų, kuriuos teks sumokėti vėliau. Iš kur tą skirtumą paimti - jau tamstų asmeninės bėdos. Paprastai tariant, nusipirkus milijoną už dešimt procentų palūkanų (paprastumo dėlei) privalomuoju būdu gaunate ir šimto tūkstančių vertės problemą (iš tikrųjų dar daugiau, bet detalės ne šio straipsnio tikslas). Įdomu tai, kad tokias pačias problemas gauna kiekvienas paskolos gavėjas, nebūtinai laikantis save verslininku. Taigi, visi apyvartoje cirkuliuojantys pinigai jų naudotojams (mums) sukuria problemų lygiai tiek, kiek jie kainuoja, t.y. kokia yra palūkanų norma.

 

Jei galvojate, kad nesiskolindami apsisaugote nuo sistemos gniaužtų – klystate, nes pirkdami bet kokią prekę ar paslaugą jos kainoje jau turite įkalkuliuotą privalomą antkainį, kuris ir turi dengti visas tas palūkanas, kitaip sakant, jūs vis tiek apmokate skolas, net ir nesiskolindami. Įdomiausia, kad stengiantis išvengti infliacijos (tiesioginio pinigų kiekio didinimo) šitą neatitikimą tarp faktinių cirkuliuojančių pinigų ir susikaupusių palūkanų visgi reikia kažkur padėti. Kokio didumo yra tie skaičiai galima apytikriai įsivaizduoti, pažvelgus į kasmetinius deklaruojamus bankų pelnus – vien Lietuvoje tai šimtai milijonų piniginių vienetų. Šie priauginti skaičių stulpeliai nepadengti jokia realia verte ir yra totalus burbulas, kuris sprogsta kaskart, kai kokio nors valstybės veikėjo nervai neišlaiko ir jis sušunka garsųjį „karalius nuogas“. Arba tai pakankamai garsiai sušunka kas nors kitas, o nuogasis karalius būna tiek „apsikaraliavęs“, kad nebegali to nuneigti (G.W.Bush‘o atvejis). Tada prasideda griūtis, kuri vienaip ar kitaip stabdoma valdiškomis priemonėmis – o kaip kitaip?!

Neišvengiama tokio stabdymo palydovė yra raganų medžioklė, kurios imasi valdžios institucijos ir nuo jos vienaip ar kitaip priklausanti žiniasklaida. Taip siekiama nuleisti visuomenėje susikaupusį garą, pakišti sudraskymui labiausiai tam tinkantį verslininką ir prisigrobti, vėlgi pačiais kilniausiais tikslais, daugiau galių sau. Kad ir toliau daryti tas pačias nesąmones valstybiniu lygiu ir už visas pasekmes apkaltinti laisvąją rinką, kuri niekada ir niekur nebuvo nė artyn prileista tiek arti, kad visuomenės tarpusavio santykiai būtų formuojami neprievartiniu būdų. „Čia juk ne turgus“, pamenate?

Šiųmečiame Davoso forume gana aiškiai skelbiama žinia, kad valstybės vaidmuo turi būti didesnis. Kuo tas dydis pasireikš, netrukus pamatysime. Galima tik tikėtis, kad didieji pasaulio finansų žaidėjai ir toliau kiek įmanoma mažins tarpbankines palūkanų normas ir išmetinės apyvarton naujas pinigų emisijas. Lietuvos bankas, kaip žinia, leisti papildomo kiekio litų neturi teisės, nes tebenorima įsivesti eurą, o Vilibor‘as lenkia Euribor‘ą bene dešimčia punktų. Nėra abejonės, kad ir toliau „klestėsime“, laukdami savojo mesijo. Lietuviškojo Obamos tėviškės horizonte nematyti, tačiau kokį nors vietinį verslininką minios sudraskymui valdžia, žiūrėk, ims ir pasiūlys. O gal šįkart atpirkimo ožiais tapsime mes visi? Juk nepaliaujamai keikiant laisvąją rinką reikėtų smogti ir jos citadelę – turgų. Arčiausiai Vilniaus, kaip žinia, Gariūnai, o pastarasis valdžios manevras, pažadais užliūliavus žadėtojo mitingo rengėjus, kažin ar gali būti priimtas už gryną pinigą.


Šaltinis: zeitgeist.lt