• Jei viename padalinyje susidariusius nuostolius kompensuoja kituose padaliniuose sukurti ištekliai, tai bankroto ir darbo netekimo grėsmė tampa mažiau motyvuojanti.

Bankrotas tarp ekonomistų ir plačiosios visuomenės vertinamas labai skirtingai: dažniausiai ne ekonomistai į bankrotą žiūri kaip į didelę nesėkmę ir vienareikšmiškai blogą dalyką, tuo tarpu ekonomikos mokslų ragavusiems bankrotas tėra tik efektyviai veikiančios ekonomikos ir išteklių paskirstymo pavyzdys — kompanija nesukūrė pakankamai pridėtinės vertės visuomenei, todėl jos veikla turi būti nutraukta, kad jos ištekliais (darbuotojais, kapitalu, turtu) galėtų pradėti naudotis kitos kompanijos, kurios sugebės būti naudingesnės visuomenei.

 

Dėl šios priežasties mažai kuris laisvosios rinkos ekonomistas gali pritarti neefektyvios ūkio šakos subsidijavimui arba beviltiškos įmonės palaikymui. Ūkininkams turėtų būti mokamos ne subsidijos už nereikalingos ir neefektyvios produkcijos gamybą, o skiriamos lėšos jų perkvalifikavimui ir įdarbinimui našesnėse ūkio šakose, kad ir kaimo turizme ar grynakraujų žirgų auginime; „Alytaus tekstilei“ seniai turėjo būti paskelbtas bankrotas, o jos darbuotojai jau būtų perėję dirbti kitur.

 

Įmonės bankrotas gali atrodyti kaip labai bloga žinia įmonės darbuotojams, bet, žiūrint ilguoju laikotarpiu, jiems visgi būtų geriau persikvalifikuoti ir dirbti darbą, kuris turi perspektyvą, nei tempti laiką besigaluojančioje įmonėje. Šiuo atveju laisvosios rinkos ekonomistai teigia, jog valstybė neturėtų būti nuošalyje: ji turėtų padėti darbuotojams persikvalifikuoti ir pakeisti darbą; tačiau ekonomistai mano, jog valstybės parama turėtų apsiriboti tik šia pagalba.

 

Tiesa, čia slypi viena problema: žmonės nėra linkę keisti darbo ar gyvenimo būdo, todėl jie palankiau žiūrės į politikus, kurie padės jiems išlaikyti darbo vietas bankruotuojančioje įmonėje (vietoje to, kad skatintų pereiti kitur), nors ekonomiškai tai neefektyvu ir primena baldų perstumdymą Titanike.

Autorius: Petras Kudaras
Šaltinis: petras.kudaras.lt