Ekonominės krizės dažniausiai siejamos su didžiuliais nuostoliais visiems šalies, regiono ar viso pasaulio ekonominės veiklos subjektams, tačiau realybė pasirodo yra kiek kitokia.
Didžiosios korporacijos ar atskiri išsišokėliai sugeba ne tik išgyventi krizes, bet netgi iš jų pasipelnyti. Taigi, kas, kaip ir kodėl laimi ekonomikai lėtėjant ir smunkant?
Nagrinėjant ekonominius procesus pasaulyje dažnai pasirenkamos dvi stovyklos, turinčios visiškai skirtingas savybes bei įtaką. Tada kalbama apie dideles (didžiulės šalys, galingos ekonomikos, turinčios ir galinčios daryti realią įtaką viso pasaulio ekonomikai) ir mažas ekonomikas (nedidėlės šalys, kurių BVP dalis pasaulio ekonomikoje labai maža). Pasinaudodami analogišku skirstymu, galime analizuoti multinacionalinių korporacijų bei smulkaus ir vidutinio verslo elgesį ekonominio nuosmukio metu.
Globalizacija panaikino laiko, atstumo skirtumą, sujungė skirtingus žemynus, rases bei valstybes, tačiau leido įsigalėti tarptautinėms korporacijoms. Jų biudžetai dažnai viršija netgi mažųjų valstybių BVP. Kontroliuojami didžiuliai finansiniai ištekliai leidžia daryti įtaką ne tik ekonominiam, bet ir politiniam šalies gyvenimui. Neatsitiktinai jau antros kartos ekonominių krizių aiškinimo modeliai (Maurice Obstfeld‘o darbai 1994 ir 1995 m.) įtraukia spekuliantų veiksmus.
Ekonominių krizių priežastis - spekuliantų veiksmai
Ekonomikai lėtėjant, Centrinis bankas turi keletą pagrindinių tikslų: išlaikyti fiksuotą valiutos kursą, skatinti ekonominę plėtrą bei užtikrinti finansinio sektoriaus stabilumą. Fiksuoto valiutos kurso išlaikymas dažniausiai yra šalutinis tikslas. Spekuliantams paėmus didžiules paskolas vietine valiuta, dirbtinai išpučiama pinigų paklausa, infliacija bei palūkanos. Jei tik aukštos palūkanų normos darys neigiamą įtaką finansų sistemos stabilumui ar nedarbo lygis šalyje pasieks labai aukštą lygį, Centrinis bankas devalvuos valiutą. Devalvavus valiutą, paskolos nuvertėja ir spekuliantai, grąžindami paskolas ar jas padengdami užsienio valiutos rezervais, laimi labai daug. Neigiama spekuliantų įtaka ryški per 1992 metų valiutų kurso mechanizmo krizę Europoje bei 1994 metų „Tekilos krizę" Meksikoje.
Panaši situacija susiklostė ir dabar. Pasaulis atsidūrė tarp infliacijos ugnies ir ledinio sąstingio. Susidūrus su lėtėjančia ekonomika, JAV pasirinko skatinti ekonominę plėtrą ir sumažino palūkanų normą, o Europos Sąjunga palūkanų norma didina ir taip stengiasi valdyti infliaciją. Neabejotinai tokius pasirinkimus įtakojo ir lobistai, atstovaujantys tam tikrų grupių interesus. Rezultatai - iš pradžių doleris krito iki rekordinių žemumų euro atžvilgiu, o dabar stebimas ryškus kilimas, kurį sustabdė tik bankų bankrotai. Kas iš to pasipelnė?..
Sukėlusios (arba bent jau įtakojusios) ekonominę krizę, internacionalinės korporacijos pelnosi ir iš griūvančių rinkų. Dažnai būtent jie pirmieji pasiūlo atstatymo planus, prisidengdami gerais norais ir pasinaudodami parama įkuria savo gamyklas ar atstovybes. Tokiu žingsniu laimima dvigubai - pasinaudojama kritusiomis darbo jėgos (kai kuriais atvejais ir žaliavų) kainomis ir susikuriamas teigiamas įvaizdis visuomenėje. Ši tendencija buvo akivaizdi Argentinoje, ekonominės krizės metu.
Ekonomikai lėtėjant, Centrinis bankas turi keletą pagrindinių tikslų: išlaikyti fiksuotą valiutos kursą, skatinti ekonominę plėtrą bei užtikrinti finansinio sektoriaus stabilumą. Fiksuoto valiutos kurso išlaikymas dažniausiai yra šalutinis tikslas. Spekuliantams paėmus didžiules paskolas vietine valiuta, dirbtinai išpučiama pinigų paklausa, infliacija bei palūkanos. Jei tik aukštos palūkanų normos darys neigiamą įtaką finansų sistemos stabilumui ar nedarbo lygis šalyje pasieks labai aukštą lygį, Centrinis bankas devalvuos valiutą. Devalvavus valiutą, paskolos nuvertėja ir spekuliantai, grąžindami paskolas ar jas padengdami užsienio valiutos rezervais, laimi labai daug. Neigiama spekuliantų įtaka ryški per 1992 metų valiutų kurso mechanizmo krizę Europoje bei 1994 metų „Tekilos krizę" Meksikoje.
Panaši situacija susiklostė ir dabar. Pasaulis atsidūrė tarp infliacijos ugnies ir ledinio sąstingio. Susidūrus su lėtėjančia ekonomika, JAV pasirinko skatinti ekonominę plėtrą ir sumažino palūkanų normą, o Europos Sąjunga palūkanų norma didina ir taip stengiasi valdyti infliaciją. Neabejotinai tokius pasirinkimus įtakojo ir lobistai, atstovaujantys tam tikrų grupių interesus. Rezultatai - iš pradžių doleris krito iki rekordinių žemumų euro atžvilgiu, o dabar stebimas ryškus kilimas, kurį sustabdė tik bankų bankrotai. Kas iš to pasipelnė?..
Sukėlusios (arba bent jau įtakojusios) ekonominę krizę, internacionalinės korporacijos pelnosi ir iš griūvančių rinkų. Dažnai būtent jie pirmieji pasiūlo atstatymo planus, prisidengdami gerais norais ir pasinaudodami parama įkuria savo gamyklas ar atstovybes. Tokiu žingsniu laimima dvigubai - pasinaudojama kritusiomis darbo jėgos (kai kuriais atvejais ir žaliavų) kainomis ir susikuriamas teigiamas įvaizdis visuomenėje. Ši tendencija buvo akivaizdi Argentinoje, ekonominės krizės metu.
Kontroliuoti krizes gali tik multinacionalinės kompanijos
Multinacionalinės kompanijos gali įtakoti ir net kontroliuoti krizes, turi didžiulius išteklius, kuriuos gali pasitelkti norėdamos pasiekti savų tikslų, o kaip elgtis smulkiajam bei vidutiniam verslui, neturinčiam realios įtakos ekonominiam bangavimui.
Netgi šioje sudėtingoje situacijoje galima rasti teigiamų aspektų. Jeigu sunku Jums, tai reiškia, kad su pasikeitusia situacija turės susitaikyti ir konkurentai. Neabejotinai po krizės laimės geriausiai prisitaikę ir savo pranašumus akcentavę verslininkai. Po krizės jų dalis rinkoje bus didesnė, nes dalis konkurentų žlugs. Krizės metu gali nepavykti padidinti pelno ar apyvartos, tačiau padidėjusi rinkos dalis suteiks puikią startinę poziciją prieš pačios rinkos plėtimąsi.
George‘as Blaisdell‘is prieš pat Didžiąją recesiją pradėjo pardavinėti austriško stiliaus žiebtuvėlius "ZIPPO" neįtikėtinai aukšta (tais laikais) kaina - 1,95 dolerio už žiebtuvėlį. Pasirinkta novatoriška rėmimo strategija (gamintojas suteikdavo garantiją visam gyvenimui), bei išskirtinės savybės (žiebtuvėlis veikdavo ir ypač blogomis sąlygomis) padėjo produktui įsitvirtinti tarp karių ir taip išsikovoti svarbią vietą stagnacijos sukaustytoje rinkoje. Kompanijai sunkiai sekėsi krizės metu, tačiau, ekonomikai atsigaunant, ji jau buvo plačiai žinoma, o siūlomas prekės ženklas simbolizavo prabangą ir patikimumą, o JAV kariuomenė tapo pagrindiniu George‘o Blaisdell‘io klientu. Susikurtas įvaizdis padėjo milžiniškais žingsniais plėsti pardavimus ir tapti pačiu žinomiausiu žiebtuvėlių prekės ženklu pasaulyje. Sugebėjimas išsilaikyti griūvančioje ekonomikoje įmonei suteikė jėgų ir pagreitį, suteikusį neabejotiną pranašumą konkurentų atžvilgiu.
Krizės metu ypač sunku tiems, kurių produktai ar paslaugos yra tarpinėje grandyje tarp būtinų ir prabangos prekių, todėl artėjant krizei reiktų koncentruotis į kurį nors elementą ar rinkos segmentą. Akivaizdus pavyzdys: lietuviai, lėtėjant ekonomikai, atsisakė brangesnių maisto produktų, kelionių (ypač vidutinio lygio) ir išlaidų, kurias galima sumažinti, prarandant sąlyginai mažesnę kokybės dalį. Būtent šiuo požiūriu pasinaudojo Ron‘as Rivett‘as ir Dennis‘as Brown‘as, atidarę pirmąjį "Super 8" motelį 1974 metais, kai JAV kentėjo nuo milžiniškos infliacijos bei stagnacijos. Jie pasiūlė kambarį už fiksuotą kainą - 8,88 dolerius, tai buvo neatremiamas smūgis konkurentams, vos ne kas mėnesį keliantiems kainas. Patrauklios frančizės sąlygos, puiki idėja ir neblėstantis populiarumas leido tinklui atverti po naują motelį kas 18 dienų iki pat 1977-ųjų ir tapti tuo metu pačiu didžiausiu motelių tinklu JAV.
Kaip elgtis vidutinėms įmonėms?
Krizės akivaizdoje nerekomenduojama drastiškai apkarpyti išlaidų reklamai, priešingai, siūloma didinti tikslinės reklamos kiekį ir stengtis paveržti kuo didesnę dalį besitraukiančios rinkos iš konkurentų. Būtina sumažinti išlaidas neprioritetinės srityse, koncentruotis ties tuo, kas duoda daugiausia pelno. Krizės akivaizdoje reikia palaikyti glaudų ryšį su darbuotojais, paaiškinti jiems, kokioje situacijoje yra įmonė, nes nežinomybė gali išprovokuoti neteisingų gandų sklaidą kolektyve. Nestandartinis mąstymas yra ypač svarbus, nes vartotojai ar kompanijos tampa itin išrankūs ir reiklūs, linkę išbandyti įvairias naujoves, jei tik įžvelgia galimybę gauti naudos. Tuo pasinaudojo daugelis kompanijų, tokių kaip „IBM" (didžiausias pakilimas nuo 1924 iki 1946m.), „Toys "R" US (Didžiosios krizės metu pasiūlęs žaislus pardavinėti prekybos centruose) ir daugelis kitų. Spjūvis į veidą sunkumams iškėlė tokias kompanijas kaip „Coca cola" (1935m. reklama su atsainiai besišypsančiu darbininku įkūnijo amerikietišką svajonę); Walt‘o Disney‘aus sukurti personažai (1928m. nupieštas garsusis Mickey Mouse ir kiti) leido žmonėms pamiršti sunkumus pasaulyje ir nusišypsoti bei pavertė vieną kartą jau bankrutavusius brolius Disney‘us pasaulinės industrijos savininkais ir animacinių filmukų legendomis.
Multinacionalinės kompanijos gali įtakoti ir net kontroliuoti krizes, turi didžiulius išteklius, kuriuos gali pasitelkti norėdamos pasiekti savų tikslų, o kaip elgtis smulkiajam bei vidutiniam verslui, neturinčiam realios įtakos ekonominiam bangavimui.
Netgi šioje sudėtingoje situacijoje galima rasti teigiamų aspektų. Jeigu sunku Jums, tai reiškia, kad su pasikeitusia situacija turės susitaikyti ir konkurentai. Neabejotinai po krizės laimės geriausiai prisitaikę ir savo pranašumus akcentavę verslininkai. Po krizės jų dalis rinkoje bus didesnė, nes dalis konkurentų žlugs. Krizės metu gali nepavykti padidinti pelno ar apyvartos, tačiau padidėjusi rinkos dalis suteiks puikią startinę poziciją prieš pačios rinkos plėtimąsi.
George‘as Blaisdell‘is prieš pat Didžiąją recesiją pradėjo pardavinėti austriško stiliaus žiebtuvėlius "ZIPPO" neįtikėtinai aukšta (tais laikais) kaina - 1,95 dolerio už žiebtuvėlį. Pasirinkta novatoriška rėmimo strategija (gamintojas suteikdavo garantiją visam gyvenimui), bei išskirtinės savybės (žiebtuvėlis veikdavo ir ypač blogomis sąlygomis) padėjo produktui įsitvirtinti tarp karių ir taip išsikovoti svarbią vietą stagnacijos sukaustytoje rinkoje. Kompanijai sunkiai sekėsi krizės metu, tačiau, ekonomikai atsigaunant, ji jau buvo plačiai žinoma, o siūlomas prekės ženklas simbolizavo prabangą ir patikimumą, o JAV kariuomenė tapo pagrindiniu George‘o Blaisdell‘io klientu. Susikurtas įvaizdis padėjo milžiniškais žingsniais plėsti pardavimus ir tapti pačiu žinomiausiu žiebtuvėlių prekės ženklu pasaulyje. Sugebėjimas išsilaikyti griūvančioje ekonomikoje įmonei suteikė jėgų ir pagreitį, suteikusį neabejotiną pranašumą konkurentų atžvilgiu.
Krizės metu ypač sunku tiems, kurių produktai ar paslaugos yra tarpinėje grandyje tarp būtinų ir prabangos prekių, todėl artėjant krizei reiktų koncentruotis į kurį nors elementą ar rinkos segmentą. Akivaizdus pavyzdys: lietuviai, lėtėjant ekonomikai, atsisakė brangesnių maisto produktų, kelionių (ypač vidutinio lygio) ir išlaidų, kurias galima sumažinti, prarandant sąlyginai mažesnę kokybės dalį. Būtent šiuo požiūriu pasinaudojo Ron‘as Rivett‘as ir Dennis‘as Brown‘as, atidarę pirmąjį "Super 8" motelį 1974 metais, kai JAV kentėjo nuo milžiniškos infliacijos bei stagnacijos. Jie pasiūlė kambarį už fiksuotą kainą - 8,88 dolerius, tai buvo neatremiamas smūgis konkurentams, vos ne kas mėnesį keliantiems kainas. Patrauklios frančizės sąlygos, puiki idėja ir neblėstantis populiarumas leido tinklui atverti po naują motelį kas 18 dienų iki pat 1977-ųjų ir tapti tuo metu pačiu didžiausiu motelių tinklu JAV.
Kaip elgtis vidutinėms įmonėms?
Krizės akivaizdoje nerekomenduojama drastiškai apkarpyti išlaidų reklamai, priešingai, siūloma didinti tikslinės reklamos kiekį ir stengtis paveržti kuo didesnę dalį besitraukiančios rinkos iš konkurentų. Būtina sumažinti išlaidas neprioritetinės srityse, koncentruotis ties tuo, kas duoda daugiausia pelno. Krizės akivaizdoje reikia palaikyti glaudų ryšį su darbuotojais, paaiškinti jiems, kokioje situacijoje yra įmonė, nes nežinomybė gali išprovokuoti neteisingų gandų sklaidą kolektyve. Nestandartinis mąstymas yra ypač svarbus, nes vartotojai ar kompanijos tampa itin išrankūs ir reiklūs, linkę išbandyti įvairias naujoves, jei tik įžvelgia galimybę gauti naudos. Tuo pasinaudojo daugelis kompanijų, tokių kaip „IBM" (didžiausias pakilimas nuo 1924 iki 1946m.), „Toys "R" US (Didžiosios krizės metu pasiūlęs žaislus pardavinėti prekybos centruose) ir daugelis kitų. Spjūvis į veidą sunkumams iškėlė tokias kompanijas kaip „Coca cola" (1935m. reklama su atsainiai besišypsančiu darbininku įkūnijo amerikietišką svajonę); Walt‘o Disney‘aus sukurti personažai (1928m. nupieštas garsusis Mickey Mouse ir kiti) leido žmonėms pamiršti sunkumus pasaulyje ir nusišypsoti bei pavertė vieną kartą jau bankrutavusius brolius Disney‘us pasaulinės industrijos savininkais ir animacinių filmukų legendomis.
Ekonomistai iki šiol ginčijasi dėl to, kaip įmonėms reiktų elgtis krizės metu. Išsiskiria dvi kardinaliai priešingos nuomonės: vieni teigia, kad krizės metu, verslas turėtų koncentruotis ir gaminti tik tai, kas turi didžiausią paklausą bei duoda didžiausią pelną, tuo tarpu kiti teigia, kad užklupus krizei, svarbu diversifikuoti gaminamų produktų asortimentą ir taip stengtis išsilaikyti. Užklupus krizės sunkumams, labai svarbu tinkamai ir operatyviai prisitaikyti prie esamos situacijos. Adolph‘o Coors‘o ir Jacob‘o Schueler‘io pavyzdys puikiai iliustruoja lankstumo suteikiamus pranašumus. Užklupus 1873-ųjų metų krizei, jaunos alaus daryklos vadai nusprendė, kad vienintelis būdas išsilaikyti yra diversifikuoti pasiūlą. Jie rinkai pasiūlė visiškai skirtingo profilio nei alus prekes - pieno kokteilius bei keramikos dirbinius. Būtent toks pajėgumų perskirstymas padėjo įmonei išgyventi krizę, o jai praslinkus, vėl koncentruotis į pagrindinę veiklos sferą.
Apie ekonomikos krizių sukuriamas galimybes prašėme pakomentuoti "Invalda turto valdymas" finansų analitiką Vaidotą Rūką.
1. Kaip kiekvienas iš mūsų gali pasipelnyti ekonomikai lėtėjant ar esant depresijoje?
Paprastam žmogui reiktų elgtis priešingai, nei visi. Geriausias pavyzdys būtų akcijų birža bei investiciniai fondai. Tuo metu, kai ekonomika „boomina" (ypač greitai auga, aut. pas.), o akcijų rinkos tik kyla, reikia stebėti požymius, ar negresia perkaitimas. Kylant rinkoms, vis didesnę dalį savo investicijų reiktų perkelti į saugesnes vietas (obligacijas, kitus struktūrinius, mažiau rizikingus produktus), stengtis gražinti investicijoms paimtas paskolas. Tiktų patarlė, kad kuo ilgiau viskas gerai, tuo arčiau tas momentas, kai bus blogai. Taip jau yra nuo to laiko, kai susikūrė ekonomika ir finansų rinkos. O juk visi žmones elgiasi priešingai!
Visiškai atvirkštine situacija susidaro esant depresijai, krizei. Nereikia bijoti investuoti tada, kai akcijos bei fondai yra kelių metų ar kito laikotarpio žemumose. Nebūtina visu investicijų sukišti iš karto pamačius kritimą, bet kuo krizė gilėja, tuo užtikrintesni turite būti. Dugno nesugaudysi, tačiau kur kas geriau investuoti jam dar beveik neatėjus arba šiek tiek praėjus.
2. Kaip stambiajam verslui pasipelnyti ekonominių krizių metu?
Stambiam verslui pasipelnyti tokiu laikotarpiu yra daug lengviau, nes paprastai jie veikia pelningiau ar mažiau nuostolingai nei mažosios įmonės. Pastarosios bankrutuoja, didžiosios užima didesnę rinkos dalį, o prasidėjus kilimo laikotarpiui, jos būna geriau pasiruošusios startui. Atsiranda galimybė daryti silpnesniųjų įmonių perėmimus. Taip gaunama rinkos dalis, know-how, darbuotojai, sujungiama administracija, o tai sumažina kaštus. Iš esmes, didžiosioms tereikia tik išgyventi ir nebankrutuoti.
3. Kaip turėtų elgtis vidutinis ir smulkus verslas ekonominių krizių metu?
Šitiems sunkiausia. Geriausiai laikosi „nišines įmonės", su kuriomis nekonkuruoja didieji žaidėjai. Jie gyvena savo gyvenimą ir tiek. Kitiem išties sunku, nes beveik nėra galimybių mažinti pastoviuosius kaštus (jie ir taip visada buvo maži!), sunku derėtis dėl nuolaidų įsigyjant prekes. Vis tik, jei gyventi pavyksta bent „ant nulio", įmonė neturi skolų, atsiranda galimybė daryti perėmimus, kurti naujus prekybos ar paslaugų taškus. Jei sandoris padaromas protingai, tai tampa labai vertingu žingsniu, nes mažoms įmonėms kaip niekam kitam aktualus know-how ir keli naujai gauti protingi darbuotojai. Bet plėtrą ar perėmimus daryti reikia jau krizei besibaigiant ar pasibaigus, nes gali pritrūkti pinigų ir laiko išgyventi iki geresnių laikų.
Nėra vieno universalaus recepto, kaip elgtis krizės akivaizdoje, tačiau akivaizdu, kad išlieka tie, kurie sugeba geriausiai ir greičiausiai prisitaikyti prie sparčiai kintančios situacijos. Ekonominės krizės prasideda ir baigiasi, vieni sugeba iš jų pasipelnyti ir praturtėja, kiti bankrutuoja. Krizės sunaikina silpnuosius ir leidžia apsivaliusiai ekonomikai sparčiu žingsniu žengti pirmyn - nelikite nuošalyje.
Autorius: Rimantas Mačernis
Šaltinis: www.visasverslas.lt
Apie ekonomikos krizių sukuriamas galimybes prašėme pakomentuoti "Invalda turto valdymas" finansų analitiką Vaidotą Rūką.
1. Kaip kiekvienas iš mūsų gali pasipelnyti ekonomikai lėtėjant ar esant depresijoje?
Paprastam žmogui reiktų elgtis priešingai, nei visi. Geriausias pavyzdys būtų akcijų birža bei investiciniai fondai. Tuo metu, kai ekonomika „boomina" (ypač greitai auga, aut. pas.), o akcijų rinkos tik kyla, reikia stebėti požymius, ar negresia perkaitimas. Kylant rinkoms, vis didesnę dalį savo investicijų reiktų perkelti į saugesnes vietas (obligacijas, kitus struktūrinius, mažiau rizikingus produktus), stengtis gražinti investicijoms paimtas paskolas. Tiktų patarlė, kad kuo ilgiau viskas gerai, tuo arčiau tas momentas, kai bus blogai. Taip jau yra nuo to laiko, kai susikūrė ekonomika ir finansų rinkos. O juk visi žmones elgiasi priešingai!
Visiškai atvirkštine situacija susidaro esant depresijai, krizei. Nereikia bijoti investuoti tada, kai akcijos bei fondai yra kelių metų ar kito laikotarpio žemumose. Nebūtina visu investicijų sukišti iš karto pamačius kritimą, bet kuo krizė gilėja, tuo užtikrintesni turite būti. Dugno nesugaudysi, tačiau kur kas geriau investuoti jam dar beveik neatėjus arba šiek tiek praėjus.
2. Kaip stambiajam verslui pasipelnyti ekonominių krizių metu?
Stambiam verslui pasipelnyti tokiu laikotarpiu yra daug lengviau, nes paprastai jie veikia pelningiau ar mažiau nuostolingai nei mažosios įmonės. Pastarosios bankrutuoja, didžiosios užima didesnę rinkos dalį, o prasidėjus kilimo laikotarpiui, jos būna geriau pasiruošusios startui. Atsiranda galimybė daryti silpnesniųjų įmonių perėmimus. Taip gaunama rinkos dalis, know-how, darbuotojai, sujungiama administracija, o tai sumažina kaštus. Iš esmes, didžiosioms tereikia tik išgyventi ir nebankrutuoti.
3. Kaip turėtų elgtis vidutinis ir smulkus verslas ekonominių krizių metu?
Šitiems sunkiausia. Geriausiai laikosi „nišines įmonės", su kuriomis nekonkuruoja didieji žaidėjai. Jie gyvena savo gyvenimą ir tiek. Kitiem išties sunku, nes beveik nėra galimybių mažinti pastoviuosius kaštus (jie ir taip visada buvo maži!), sunku derėtis dėl nuolaidų įsigyjant prekes. Vis tik, jei gyventi pavyksta bent „ant nulio", įmonė neturi skolų, atsiranda galimybė daryti perėmimus, kurti naujus prekybos ar paslaugų taškus. Jei sandoris padaromas protingai, tai tampa labai vertingu žingsniu, nes mažoms įmonėms kaip niekam kitam aktualus know-how ir keli naujai gauti protingi darbuotojai. Bet plėtrą ar perėmimus daryti reikia jau krizei besibaigiant ar pasibaigus, nes gali pritrūkti pinigų ir laiko išgyventi iki geresnių laikų.
Nėra vieno universalaus recepto, kaip elgtis krizės akivaizdoje, tačiau akivaizdu, kad išlieka tie, kurie sugeba geriausiai ir greičiausiai prisitaikyti prie sparčiai kintančios situacijos. Ekonominės krizės prasideda ir baigiasi, vieni sugeba iš jų pasipelnyti ir praturtėja, kiti bankrutuoja. Krizės sunaikina silpnuosius ir leidžia apsivaliusiai ekonomikai sparčiu žingsniu žengti pirmyn - nelikite nuošalyje.
Autorius: Rimantas Mačernis
Šaltinis: www.visasverslas.lt