Amerikoje reiškinys tampa popkultūros dalimi tik tada, kai jį per dantį patraukia „Simpsonai“.
„Google“ šią garbę jau patyrė. Mardžė Simpson įveda savo vardą į „Google“ paieškos laukelį pasigūglinti save. Tuomet ji per „Google Maps“ randa savo namą, pasirenka „vaizdą iš palydovo“ ir jį pritraukia. Savo siaubui, pamato nuogą Houmerį, gulintį kieme ištemtame hamake. Visi tave mato, bėk vidun“, - sušunka ji pro langą.
Epizodas trumpai, bet išsamiai apibendrina šiandieninį „Google“: jis dominuoja internete ir tokiems žmonėms kaip Mardžė padeda rasti reikalingą informaciją. Tačiau jis ima gąsdinti dalį vartotojų, kurie nuogąstauja, kag braunamasi į jų asmeninį gyvenimą (nors techniškai Mardžė negalėjo pamatyti Houmerio realiuoju laiku, nes „Google“ palydovo nuotraukos nėra transliujamos tiesiogiai). Jis pats kuria sau priešus – savo verslo srityje ir kitose. Pavyzdžiui, įsimintinoji „Simpsonų“ ištrauka, kurioje Mardžė guglinasi, buvo išplatinta ne tik serialą kuriančios televizijos „Fox“ tinklapyje, bet ir „Google“ priklausančioje „YouTube“ svetainėje – ten ją, pažeisdami autorines teises, patalpino gerbėjai.
„Google“ susilaukia dviprasmiškų reakcijų. Kai kurie vartotojai kompanijos kompiuteriuose laiko savo nuotraukas, dienoraščius, vaizdo įrašus, kalendorius, elektroninius laiškus, naujienas, žemėlapius, kontaktus, socialinius tinklus, dokumentus, prezentacijas ir kredito kortelių informaciją – trumpiau, didžiąją savo gyvenimo dalį. „Google“ netgi ruošiasi prie sąrašo pridėti ligos istorijas ir daug kitų paslaugų. Jis planuoja Amerikoje nusipirkti radijo bangų dažnį ir visas šias paslaugas teikti bevieliu internetiniu ryšiu.
„Google“ jau greitai galės rengti ataskaitas apie bet kurį individą. Iškyla „turbūt rimčiausia privatumo problema per visą žmonijos istoriją“, - sako Prinstono universiteto ekspertas Edwardas Feltenas. Kalbėdamas daugelio žmonių vardu, Johnas Battelle – knygos apie „Google“ autorius ir buvęs gerbėjas – neseniai savo internetiniame dienoraštyje parašė, kad į „Google“ ima „žiūrėti vis atsargiau dėl kažkokios pirmapradiškos baimės atiduoti per daug informacijos apie save vienam šaltiniui“.
Patį „Google“ tokie jausmai nuoširdžiai stebina. Silicio Slėnio kompanija prieš paleisdama savo akcijas į rinką 2004 metais garsiai skelbė savo moto „Nebūti blogiems“. „Google“ save laiko gėrio jėga, net jei tai kertasi su komercijos logika. Įkūrėjai Larry Page‘as ir Sergey Brinas bei tarybos pirmininkas Ericas Schmidtas ne kartą aiškiai ir primygtinai teigė, kad jų didžiausias tikslas – ne pelnas, o geresnis pasaulis.
Per daug pamokslų
Nuo tokių kalbų dažnas pašalietis ima raukytis. Knygų bei laikraščių leidėjai, žiniasklaidos kompanijos, nuo vietos „Google“ paieškos rezultatuose priklausančios įmonės ir daugelis kitų jau pavargo nuo moralizuojančių pamokslų. Yra tokių, kurie jaučia grėsmę savo pragyvenimo šaltiniui ir kelia „Google“ ieškinius. Netgi kai kurie darbuotojai (vadinamieji „Googleriai“) ir buvę jų kolegos („Xoogleriai“) nusiteikę ciniškai. „Google“ elgiasi arogantiškai, nes jaučiasi nenugalimas, sako vienas „xoogleris“, išėjęs dirbti į savo paties firmą. Pasak jo, požiūrį į klientus, konkurentus ir partnerius galima apibūdinti šūkiais „mūsų nesustabdysite“ ir „mes jus sutriuškinsime“. Tas „kilnesnis, švelnesnis“ įvaizdis tėra „mitas“ ir, jo manymu, „Google“ išsisuka tik dėl aukštų savo akcijų kainų.
Nuo 2004 metų tos kainos išaugo keturis kartus ir dabar „Google“ yra vertinamas 160 milijardų dolerių. Kompanija dar net neatšventė savo dešimties metų jubiliejaus, o investicijų bankas „Piper Jaffray“ jau prognozuoja metines 16 milijardų dolerių pajamas ir 4,3 milijardų dolerių pelną. Skeptikų manymu, kai į kišenę plaukia tokios sumos, labai lengva ignoruoti akcininkus ir kalbėti apie gerus darbus, o ne apie gerą verslą. Bet kas bus, kai pelnas nebeatitiks Volstryto prognozių arba ištiks kokia nors kita nelaimė? „Yahoo!“ bei kiti konkurentai jau patyrė krizes ir išmoko kuklumo. O „Google“ dar ne.
Kaskart penkiasdešimt centų
„Google“ sėkmę vis dar garantuoja vienas šaltinis: mažos tekstinės reklamos, dedamos šalia paieškos rezultatų ir įvairiuose tinklapiuose. Reklamos užsakovai moka tik tuomet, jei interneto naršytojai spragteli ant tų skelbimų. „Visi tie turtai plaukia grupelėmis po 50 centų“, - sako vyriausiasis „Google“ ekonomistas Halas Varianas. Kad sėkmė nenusisuktų, reikia kelių dalykų.
Pirma, „Google“ dalis internetinės paieškos rinkoje privalo nemažėti. Panašu, kad dėl to neverta nerimauti, nes puikus prekės ženklas garantuos vartotojų ištikimybę. Pastaraisiais metais „Google“ rinkos dalis tolygiai augo. Liepos mėnesį Amerikoje ji sudarė 64 procentus. „Google“ triskart lenkia savo pajėgiausią varžovą „Yahoo!“. Kai kuriose Europos šalyse, Indijoje ir Lotynų Amerikoje jo dalis dar didesnė. Tik Pietų Korėjoje, Japonijoje, Kinijoje, Rusijoje ir Čekijoje pirmauja vietinės firmos.
Antra, „Google“ turi palaikyti arba didinti efektyvumą, kuriuo šalia paieškos rezultatų talpinama reklama. Šioje srityje jo pirmavimas įspūdingiausias. Pasak neseniai rinkodaros konsultanto Alano Rimm-Kaufmano atliktos analizės, „Google“ pasiima įspūdingus 73 procentus interneto paieškų sistemose besireklamuojančių kompanijų reklamos biudžeto (21 ir 6 proc. atitinkamai tenka „Yahoo!“ ir „Microsoft“). Dėl platesnio reklamuotojų tinklo ir konkurencingesnių internetinių varžytuvių „Google“ ima didesnį mokestį už kiekvieną spragtelėjimą. Jis gali pasiūlyti daug aukštesnius „spragsėjimo rodiklius“, nes reklaminius skelbimus efektyviau derina prie tinklapių turinio, tad interneto vartotojai dažniau jais susidomi.
Užsakovams žymiai pravarčiau reklamuotis su „Google“. A.Rimm-Kaufmano tyrimas parodė, kad „Google“ reklama daug efektyviau nei „Yahoo!“ ar „Microsoft“ didina pardavimų apimtis. Tai neįtikėtina sėkmė – ypač turint omenyje, kad „Yahoo!“ neseniai visus metus vykdė planą kodiniu pavadinimu „Panama“, kuriuo siekė pasivyti konkurentą.
Tačiau net ir pelningasis „mokestis už spragtelėjimus“ turi trūkumų, todėl „Google“ veržiasi ir į kitas sritis. Jis bando (ir laukia antimonopolinių komisijų sprendimo) nusipirkti kompaniją „DoubleClick“, kuri specializuojasi kitoje pelningoje internetinės reklamos rinkoje – vadinamosiose reklamjuostėse („banner“). Čia mokama už kiekvieną parodymą, o ne spragtelėjimą. Be to, „Google“ pradėjo dėti reklamą į tradicines radijo stotis, televizijos kanalus ir popierinius laikraščius.
Skeptikai primena, kad kiekviena tokia ekspancija mažina „Google“ pelno maržą, nes pajamomis reikia dalintis su kitais. Pavyzdžiui, jei interneto naršytojas spragteli ant reklamos, patalpintos trečiosios šalies tinklapyje, „Google“ privalo dalį pajamų atiduoti tinklapio savininkams. Jei „Google“ patalpina skelbimą į laikraštį ar radijo eterį, pinigais turi dalintis su leidėju ar transliuotoju.
Tačiau „Google“ dėl to nesijaudina. Didžioji kaštų dalis yra pastovi, todėl bet kokios papildomos pajamos reiškia pelną. „Google“ naudinga veržtis į televiziją ir kitas rinkas, mano H.Varianas. Net jei už kiekvieną reklaminį skelbimą gaus tik po vieną centą, tas centas nepridės kintančių kaštų, tad bus grynas pelnas.
Mechanizmas, kuris išlaiko kaštus pastovius, ir yra slaptasis „Google“ sėkmės recepto ingredientas. Iš esmės kompanija sukūrė didžiausią pasaulio superkompiuterį. Jį sudaro dideli serverių telkiniai, laikomi milžiniškuose duomenų centruose visame pasaulyje. Visos smulkmenos yra griežčiausiai saugoma „Google“ paslaptis. Kompanijos inžinierius Billas Coughranas aiškina, jog tokia sistema leidžia sukurti duomenų apdorojimo galios „debesį“, kuris yra labai lankstus ir gali „automatiškai perkelti darbo krūvį iš vieno duomenų centro į kitą“. Jei, pavyzdžiui, netikėtai išauga „Google“ elektroninio pašto paslaugos „Gmail“ poreikis, sistema iškart jai skiria daugiau procesorių ir informacijos kaupyklų – žmogaus įsikišimas nereikalingas.
Ši infarstruktūra leidžia „Google“ siūlyti naujas paslaugas beveik niekuo nerizikuojant. Jei paslauga nesėkminga, ką jau padarysi. Jei sėkminga, debesis jai skiria daugiau išteklių. Taigi „Google“ gali kaitalioti savo verslo planus kada tik panorėjęs. Oficialia strategija neseniai tapo „paieška, reklamos ir programos“ – t.y., buvo pridėtas programinės įrangos kūrimas. Įsigijęs kelias kompanijas, „Google“ siūlo alternatyvą populiariajam „Microsoft Office“ programų rinkiniui – ją galima pasiekti iš bet kuria interneto naršykle. Nauja technologija, pavadinta „Google Gears“, leis naudotis šiomis programomis net be interneto ryšio. „Google“ primygtinai siūlo savo programinę įrangą ne tik individualiems vartotojams, bet ir verslo klientams. „Google“ taip daro, nes, padedamas savo superkompiuterio, gali.
Dėl įspūdingos apyvartos ir infrastruktūros „Google“ mėgaujasi laisve daryti ką tinkamas. Ši laisvė – tai neišsenkantis gandų šaltinis. neretai gandai yra tiesiog pasibaisėtini. Anksčiau buvo įprasta manyti, kad kada nors „Google“ ims gaminti pigius kompiuterius vargingoms šalims. Paaiškėjo, kad tai – nesąmonė, nes „Google“ visai nepageidauja lįsti į techninės įrangos rinką. Neseniai pasigirdo kalbų apie „Gphone“ mobiliuosius telefonus. Tai taip pat sunkiai tikėtina, nes „Google“ specializacija – programinė įranga ir paslaugos. Be to, jis nenori supykdyti sąjungininkų iš mobiliųjų telefonų rinkos – ypač „Apple“, kurio direktorių taryboje sėdi „Google“ atstovai ir kuris savo „iPhone“ telefonuose naudoja „Google“ programinę įrangą.
Kartais gandai yra ne mažiau pasibaisėtini, tačiau ne iš piršto laužti. „Google“ atlieka bandymus, kad galėtų pasiūlyti interneto ryšį kuo didesniam vartotojų skaičiui, ir jau dabar dalį Silicio Slėnio apgaubė Wi-Fi tinklu. Jis planuoja varžytis dėl vertingo Amerikos radijo bangų dažnio ir kuria radikaliai naujoviškus verslo planus, kaip uždirbti iš bevielių duomenų ir balso perdavimo tinklų. Galbūt bus teikiamos nemokamos paslaugos, išlaikomos reklamos.
Jei sėkmė nusisuks, į kurią pusę?
Net ir užkariaujant naujas rinkas, iškyla didysis klausimas: kaip „Google“ reaguos, jei stulbinanti sėkmė nuo jo nusisuks? „Egzistuoja aksioma, kad kompanijos anksčiau ar vėliau patiria krizes“, - sako E.Schmidtas. O istorija moko, kad „dominuojančios technologijų kompanijos bėdų susilaukia iš vidaus, o ne iš konkurentų“. „Google“ atveju, aiškina jis, „nerimą kelia kompanijos augimas“. „Google“ samdo „Nooglerius“ (naujus „Googlerius“) kvapą gniaužiančiais tempais. 2004 birželį kompanijos personalą sudarė 2 292 darbuotojai; šių metų birželį skaičius pasiekė 13 786.
Sugebėjimas pritraukti tiek darbuotojų yra rimtas konkurencinis ginklas – „Google“ gali sau leisti samdyti talentingus žmones, kad šie neitų į „Microsoft“ ir „Yahoo!“. „Google“ paprastai laimi karus dėl talentų, nes yra susikūręs seksualesnį įvaizdį ir gali pasiūlyti fantastiškai dosnius priedus prie algos. „Googleriai“ specialiais autobusais (savaime suprantama, aprūpintais bevieliu ryšiu ir varomais biokuru) važinėja į ir iš kompanijos būstinės, vadinamos „Googleplexu“. Šis yra tikra žaidimų aikštelė, pilna vaško lempų, tinklinio aikštelių, baseinų, nemokamų ir gerų restoranų, masažo kabinetų ir kitų patogumų.
Tačiau vaizdas iš vidaus gali atrodyti kitaip. Viena buvusi administratorė, padavusi „Google“ į teismą už blogą elgesį su ja, sako, kad kompanijos kadrų skyrius „griūna“ ir jame viešpatauja „visiškas chaosas“. Kai ją pasamdė, niekas nežinojo, kada ir kur ji turi dirbti, o visiems „Noogleriams“ įteikiami balionai dingo nežinia kur. Ji ėmė elektroniniu paštu gauti išsamius nurodymus, „verčiančius“ laikytis neformalios aprangos reikalavimų ir vengti aukštakulnių batų bei papuošalų. Prieš bendradarbių išvyką į slidinėjimo kurortą jai buvo paaiškinta, kad „jei dėvėsi kailį, jie tave užmuš“.
Pasak jos, „Google“ yra rojus tik kai kuriems. Darbuotojai, pradėję dirbti dar prieš kompanijos akcijų emisiją, sudaro savotišką aristokratiją. Inžinieriai sulaukia daugiausia pagarbos, o kitokį darbą dirbantys žmonės – pastebimai mažiau. Protingi, ką tik universitetą baigę vaikai paprastai mėgsta „Googleplexą“, nes jis jiems primena studentų miestelį – ten yra vietos pasimatymams, bendros skalbyklos ir jokios priežasties išvažiuoti savaitgalį. Senesni „Googleriai“ su šeimomis mažiau patenkinti, nes „visi, net ir jaunos mamos, dirba septynias dienas per savaitę“.
Kitas „Xoogleris“, užėmęs vadovaujantį postą, pasakoja, kad siekdamas sukurti utopiją, „Google“ sukūrė distopiją. Senu papratimu „Google“ darbuotojų atrankai pritaikė sausą algoritminę sistemą, paremtą egzaminų balų vidurkiais, universitetų reitingais ir begaliniais loginiais galvosūkiais. Šitokia „genetinė darbo jėgos inžinerija“, pasak jo, reiškia, kad „kiekvienas yra beveik genijus, todėl niekas nesijaučia saugus“, o dūriai į nugarą ir ofiso politika primena vidutinio universiteto filologijos fakultetą.
Be to, dažnai kyla klausimas, ką visi tie žmonės privalo daryti. „Mums visai patinka chaosas, - sako personalo skyriaus viršininkas Laszlo Bockas. – Kūrybingumas gimsta, kai žmonės trankosi vieni į kitus ir nežino, kur eiti“. Žinomiausia šio reiškinio išraiška yra programa „20 proc. laiko”. Teoriškai visi „Googleriai“ gali penktadalį darbo laiko skirti naujų idėjų rutuliojimui. Kai kurios jų išties pasirodė produktyvios – taip atsirado „Google News“, „Gmail“ ir netgi tie autobusiukai į darbą bei Wi-Fi sistemos. Tačiau lieka neaišku, ar visa kompanija dėl to tampa pažangesnė. „Google“ tebeturi tik vieną pajamų šaltinį, o didžiąsias inovacijas – „YouTube“, „Google Earth“ – jis perėmė kartu su kitų kompanijų akcijų paketais.
Praktiškai tie 20 procentų laiko virsta 120 procentų, sako dar vienas „Xoogleris“, nes „niekas neturi kada prisėsti prie tokių projektų, nes visą laiką suryja kiti darbai“. Tikimybė, kad idėjos bus įgyvendintos, „praktiškai lygi nuliui“. Kas atsitinka „Googleriams“, kurių idėjas „Google“ atmeta? Jie ima svarstyti galimybę keisti darbo vietą. Kai kurie imasi net „kietesnių“ projektų – pavyzdžiui, „Facebook“ ar „Twitter“.
Praėjusią savaitę „Google“ finansų direktorius George‘as Reyesas pranešė išeinantis į pensiją. 53 metų vyras yra mulitmilijonierius. G.Reyesas laikėsi kompanijos politikos neinformuoti Volstryto apie prognozuojamas pajamas, tačiau jo komentarai apie kompanijos plėtros perspektyvas pakėlė akcijų kainą.
Informacijos bankas
Šitaip plečiantis pamažu galima sustabarėti, tačiau ne mažesnį nerimą kelia ir tai, kad „Noogleriai“ gali išklibinti geranoriškas „Google“ vertybes. Dar blogiau, „Google“ gali neapdairiai pasamdyti nenaudėlį darbuotoją – tokį kaip liūdnai pagarsėjęs Nickas Leesonas iš velionio „Barings“ banko. „Google“ išties ima priminti banką – tik jis kaupia informaciją, o ne pinigus. Tą patį galima pasakyti ir apie jo konkurentus, tačiau „Google“ iždas pildosi sparčiausiai. Už privatumą atsakingas kompanijos bosas Peteris Fleischeris tikina, kad rizika, jog koks nors piktavalis arba aplaidus darbuotojas nutekintų informaciją ir taip pažeistų vartotojų privatumą, yra minimali, nes vos keli inžinieriai gali prisijungti prie duomenų bazių, o jų veiksmai kruopščiai registruojami.
Tačiau privatumas yra žymiai subtilesnė problema. Kaupdamas informaciją apie žmones, „Google“ susiduria su įvairiomis pagundomis. Viena vertus, jis gali panaudoti duomenis apie vartotojo atliktas paieškas ir reakciją į reklamą ir, kartu atsižvelgdamas, pavyzdžiui, į jo gyvenamąją vietą, pateikti ypatingai naudingus paieškos rezultatus ir reklaminius skelbimus. „Google“ šitaip galėtų uždirbti iš daugelio savo siūlomų paslaugų. Tačiau jis gali išgąsdinti vartotojus. Žmogaus teises prižiūrinti organizacija „Privacy International“ jau išpeikė „Google“, kad šio požiūris į privatumą yra „blogiausiu atveju priešiškas, o geriausiu – prieštaringas“.
Kita vertus, „Google“ galėtų nuspręsti nesiekti pelno iš kai kurių savo paslaugų – jas teikdamas atlikti visuomenei naudingą darbą – ir sunaikinti duomenis apie vartotojus. Tokiu atveju paslaugos nebūtų tokios efektyvios, bet ir ne tokios įkyrios ar pavojingos.
Išties reikėtų rasti aukso vidurį tarp šių dviejų kraštutinumų. E.Schmidtas, L.Page‘as ir S.Brinas ne kartą rinkosi aptarti reikalo ir pastaraisiais mėnesiais pasiūlė kelias permainas. Visų pirma, pasak P.Fleischerio, „Google“ pasižadėjo savo serveriuose po 18 mėnesių „anonimizuoti“ įrašus apie vartotojų paieškas – po panašaus laikotarpio ir bankai išbraukia dalį kredito kortelės numerio. Tai reiškia, kad būtų nebeįmanoma atsekti, iš kurio kompiuterio atlikta paieška. Antra, „Google“ žada, kad vadinamieji „slapukai“ („cookies“), kurie laikomi pačių vartotojų kompiuteriuose ir saugo informaciją apie jų įpročius, nustotų galioti kas dvejus metus.
Sužavėti lieka ne visi. Serveryje įrašai vis vien kaupsis pusantrų metų, o „aktyvių“ vartotojų nebegaliojantys slapukai automatiškai atsinaujins. Taip atsitiks žmonėms, besinaudojantiems „Google“ paieška – taigi praktiškai visiems. Be to, „Google debesyje“ lieka visi ten vartotojų laikomi elektroniniai laiškai, dokumentai ir kitokia informacija. E.Schmidtas primena, kad tie vartotojai prisijungdami prie sistemos sutinka su sąlygomis. Jie gali kada panorėję atsijungti.
Šiandien „Google“ nėra dėl ko nerimauti. Dauguma vartotojų ir toliau nerūpestingai guglina. Kompanija sulaukia ieškinių, bet šie veikiau sukelia įkyrių nepatogumų, o ne realių grėsmių. Strateginėse srityse jis lenkia savo varžovus, o serverių debesis pasiruošęs naujoms užduotims – taigi pinigai be pertrūkių plaukia į kišenę. Tokioje padėtyje kiekvienas galėtų girtis esantis šventesnis už pinigus. Tikrieji išbandymai prasideda, kai geri laikai baigiasi. Tada akcininkai ima reikalauti kompromisų savo naudai, o vartotojai gali ir nustoti tikėti gerais „Google“ ketinimais.
„Google“ jau greitai galės rengti ataskaitas apie bet kurį individą. Iškyla „turbūt rimčiausia privatumo problema per visą žmonijos istoriją“, - sako Prinstono universiteto ekspertas Edwardas Feltenas. Kalbėdamas daugelio žmonių vardu, Johnas Battelle – knygos apie „Google“ autorius ir buvęs gerbėjas – neseniai savo internetiniame dienoraštyje parašė, kad į „Google“ ima „žiūrėti vis atsargiau dėl kažkokios pirmapradiškos baimės atiduoti per daug informacijos apie save vienam šaltiniui“.
Patį „Google“ tokie jausmai nuoširdžiai stebina. Silicio Slėnio kompanija prieš paleisdama savo akcijas į rinką 2004 metais garsiai skelbė savo moto „Nebūti blogiems“. „Google“ save laiko gėrio jėga, net jei tai kertasi su komercijos logika. Įkūrėjai Larry Page‘as ir Sergey Brinas bei tarybos pirmininkas Ericas Schmidtas ne kartą aiškiai ir primygtinai teigė, kad jų didžiausias tikslas – ne pelnas, o geresnis pasaulis.
Per daug pamokslų
Nuo tokių kalbų dažnas pašalietis ima raukytis. Knygų bei laikraščių leidėjai, žiniasklaidos kompanijos, nuo vietos „Google“ paieškos rezultatuose priklausančios įmonės ir daugelis kitų jau pavargo nuo moralizuojančių pamokslų. Yra tokių, kurie jaučia grėsmę savo pragyvenimo šaltiniui ir kelia „Google“ ieškinius. Netgi kai kurie darbuotojai (vadinamieji „Googleriai“) ir buvę jų kolegos („Xoogleriai“) nusiteikę ciniškai. „Google“ elgiasi arogantiškai, nes jaučiasi nenugalimas, sako vienas „xoogleris“, išėjęs dirbti į savo paties firmą. Pasak jo, požiūrį į klientus, konkurentus ir partnerius galima apibūdinti šūkiais „mūsų nesustabdysite“ ir „mes jus sutriuškinsime“. Tas „kilnesnis, švelnesnis“ įvaizdis tėra „mitas“ ir, jo manymu, „Google“ išsisuka tik dėl aukštų savo akcijų kainų.
Nuo 2004 metų tos kainos išaugo keturis kartus ir dabar „Google“ yra vertinamas 160 milijardų dolerių. Kompanija dar net neatšventė savo dešimties metų jubiliejaus, o investicijų bankas „Piper Jaffray“ jau prognozuoja metines 16 milijardų dolerių pajamas ir 4,3 milijardų dolerių pelną. Skeptikų manymu, kai į kišenę plaukia tokios sumos, labai lengva ignoruoti akcininkus ir kalbėti apie gerus darbus, o ne apie gerą verslą. Bet kas bus, kai pelnas nebeatitiks Volstryto prognozių arba ištiks kokia nors kita nelaimė? „Yahoo!“ bei kiti konkurentai jau patyrė krizes ir išmoko kuklumo. O „Google“ dar ne.
Kaskart penkiasdešimt centų
„Google“ sėkmę vis dar garantuoja vienas šaltinis: mažos tekstinės reklamos, dedamos šalia paieškos rezultatų ir įvairiuose tinklapiuose. Reklamos užsakovai moka tik tuomet, jei interneto naršytojai spragteli ant tų skelbimų. „Visi tie turtai plaukia grupelėmis po 50 centų“, - sako vyriausiasis „Google“ ekonomistas Halas Varianas. Kad sėkmė nenusisuktų, reikia kelių dalykų.
Pirma, „Google“ dalis internetinės paieškos rinkoje privalo nemažėti. Panašu, kad dėl to neverta nerimauti, nes puikus prekės ženklas garantuos vartotojų ištikimybę. Pastaraisiais metais „Google“ rinkos dalis tolygiai augo. Liepos mėnesį Amerikoje ji sudarė 64 procentus. „Google“ triskart lenkia savo pajėgiausią varžovą „Yahoo!“. Kai kuriose Europos šalyse, Indijoje ir Lotynų Amerikoje jo dalis dar didesnė. Tik Pietų Korėjoje, Japonijoje, Kinijoje, Rusijoje ir Čekijoje pirmauja vietinės firmos.
Antra, „Google“ turi palaikyti arba didinti efektyvumą, kuriuo šalia paieškos rezultatų talpinama reklama. Šioje srityje jo pirmavimas įspūdingiausias. Pasak neseniai rinkodaros konsultanto Alano Rimm-Kaufmano atliktos analizės, „Google“ pasiima įspūdingus 73 procentus interneto paieškų sistemose besireklamuojančių kompanijų reklamos biudžeto (21 ir 6 proc. atitinkamai tenka „Yahoo!“ ir „Microsoft“). Dėl platesnio reklamuotojų tinklo ir konkurencingesnių internetinių varžytuvių „Google“ ima didesnį mokestį už kiekvieną spragtelėjimą. Jis gali pasiūlyti daug aukštesnius „spragsėjimo rodiklius“, nes reklaminius skelbimus efektyviau derina prie tinklapių turinio, tad interneto vartotojai dažniau jais susidomi.
Užsakovams žymiai pravarčiau reklamuotis su „Google“. A.Rimm-Kaufmano tyrimas parodė, kad „Google“ reklama daug efektyviau nei „Yahoo!“ ar „Microsoft“ didina pardavimų apimtis. Tai neįtikėtina sėkmė – ypač turint omenyje, kad „Yahoo!“ neseniai visus metus vykdė planą kodiniu pavadinimu „Panama“, kuriuo siekė pasivyti konkurentą.
Tačiau net ir pelningasis „mokestis už spragtelėjimus“ turi trūkumų, todėl „Google“ veržiasi ir į kitas sritis. Jis bando (ir laukia antimonopolinių komisijų sprendimo) nusipirkti kompaniją „DoubleClick“, kuri specializuojasi kitoje pelningoje internetinės reklamos rinkoje – vadinamosiose reklamjuostėse („banner“). Čia mokama už kiekvieną parodymą, o ne spragtelėjimą. Be to, „Google“ pradėjo dėti reklamą į tradicines radijo stotis, televizijos kanalus ir popierinius laikraščius.
Skeptikai primena, kad kiekviena tokia ekspancija mažina „Google“ pelno maržą, nes pajamomis reikia dalintis su kitais. Pavyzdžiui, jei interneto naršytojas spragteli ant reklamos, patalpintos trečiosios šalies tinklapyje, „Google“ privalo dalį pajamų atiduoti tinklapio savininkams. Jei „Google“ patalpina skelbimą į laikraštį ar radijo eterį, pinigais turi dalintis su leidėju ar transliuotoju.
Tačiau „Google“ dėl to nesijaudina. Didžioji kaštų dalis yra pastovi, todėl bet kokios papildomos pajamos reiškia pelną. „Google“ naudinga veržtis į televiziją ir kitas rinkas, mano H.Varianas. Net jei už kiekvieną reklaminį skelbimą gaus tik po vieną centą, tas centas nepridės kintančių kaštų, tad bus grynas pelnas.
Mechanizmas, kuris išlaiko kaštus pastovius, ir yra slaptasis „Google“ sėkmės recepto ingredientas. Iš esmės kompanija sukūrė didžiausią pasaulio superkompiuterį. Jį sudaro dideli serverių telkiniai, laikomi milžiniškuose duomenų centruose visame pasaulyje. Visos smulkmenos yra griežčiausiai saugoma „Google“ paslaptis. Kompanijos inžinierius Billas Coughranas aiškina, jog tokia sistema leidžia sukurti duomenų apdorojimo galios „debesį“, kuris yra labai lankstus ir gali „automatiškai perkelti darbo krūvį iš vieno duomenų centro į kitą“. Jei, pavyzdžiui, netikėtai išauga „Google“ elektroninio pašto paslaugos „Gmail“ poreikis, sistema iškart jai skiria daugiau procesorių ir informacijos kaupyklų – žmogaus įsikišimas nereikalingas.
Ši infarstruktūra leidžia „Google“ siūlyti naujas paslaugas beveik niekuo nerizikuojant. Jei paslauga nesėkminga, ką jau padarysi. Jei sėkminga, debesis jai skiria daugiau išteklių. Taigi „Google“ gali kaitalioti savo verslo planus kada tik panorėjęs. Oficialia strategija neseniai tapo „paieška, reklamos ir programos“ – t.y., buvo pridėtas programinės įrangos kūrimas. Įsigijęs kelias kompanijas, „Google“ siūlo alternatyvą populiariajam „Microsoft Office“ programų rinkiniui – ją galima pasiekti iš bet kuria interneto naršykle. Nauja technologija, pavadinta „Google Gears“, leis naudotis šiomis programomis net be interneto ryšio. „Google“ primygtinai siūlo savo programinę įrangą ne tik individualiems vartotojams, bet ir verslo klientams. „Google“ taip daro, nes, padedamas savo superkompiuterio, gali.
Dėl įspūdingos apyvartos ir infrastruktūros „Google“ mėgaujasi laisve daryti ką tinkamas. Ši laisvė – tai neišsenkantis gandų šaltinis. neretai gandai yra tiesiog pasibaisėtini. Anksčiau buvo įprasta manyti, kad kada nors „Google“ ims gaminti pigius kompiuterius vargingoms šalims. Paaiškėjo, kad tai – nesąmonė, nes „Google“ visai nepageidauja lįsti į techninės įrangos rinką. Neseniai pasigirdo kalbų apie „Gphone“ mobiliuosius telefonus. Tai taip pat sunkiai tikėtina, nes „Google“ specializacija – programinė įranga ir paslaugos. Be to, jis nenori supykdyti sąjungininkų iš mobiliųjų telefonų rinkos – ypač „Apple“, kurio direktorių taryboje sėdi „Google“ atstovai ir kuris savo „iPhone“ telefonuose naudoja „Google“ programinę įrangą.
Kartais gandai yra ne mažiau pasibaisėtini, tačiau ne iš piršto laužti. „Google“ atlieka bandymus, kad galėtų pasiūlyti interneto ryšį kuo didesniam vartotojų skaičiui, ir jau dabar dalį Silicio Slėnio apgaubė Wi-Fi tinklu. Jis planuoja varžytis dėl vertingo Amerikos radijo bangų dažnio ir kuria radikaliai naujoviškus verslo planus, kaip uždirbti iš bevielių duomenų ir balso perdavimo tinklų. Galbūt bus teikiamos nemokamos paslaugos, išlaikomos reklamos.
Jei sėkmė nusisuks, į kurią pusę?
Net ir užkariaujant naujas rinkas, iškyla didysis klausimas: kaip „Google“ reaguos, jei stulbinanti sėkmė nuo jo nusisuks? „Egzistuoja aksioma, kad kompanijos anksčiau ar vėliau patiria krizes“, - sako E.Schmidtas. O istorija moko, kad „dominuojančios technologijų kompanijos bėdų susilaukia iš vidaus, o ne iš konkurentų“. „Google“ atveju, aiškina jis, „nerimą kelia kompanijos augimas“. „Google“ samdo „Nooglerius“ (naujus „Googlerius“) kvapą gniaužiančiais tempais. 2004 birželį kompanijos personalą sudarė 2 292 darbuotojai; šių metų birželį skaičius pasiekė 13 786.
Sugebėjimas pritraukti tiek darbuotojų yra rimtas konkurencinis ginklas – „Google“ gali sau leisti samdyti talentingus žmones, kad šie neitų į „Microsoft“ ir „Yahoo!“. „Google“ paprastai laimi karus dėl talentų, nes yra susikūręs seksualesnį įvaizdį ir gali pasiūlyti fantastiškai dosnius priedus prie algos. „Googleriai“ specialiais autobusais (savaime suprantama, aprūpintais bevieliu ryšiu ir varomais biokuru) važinėja į ir iš kompanijos būstinės, vadinamos „Googleplexu“. Šis yra tikra žaidimų aikštelė, pilna vaško lempų, tinklinio aikštelių, baseinų, nemokamų ir gerų restoranų, masažo kabinetų ir kitų patogumų.
Tačiau vaizdas iš vidaus gali atrodyti kitaip. Viena buvusi administratorė, padavusi „Google“ į teismą už blogą elgesį su ja, sako, kad kompanijos kadrų skyrius „griūna“ ir jame viešpatauja „visiškas chaosas“. Kai ją pasamdė, niekas nežinojo, kada ir kur ji turi dirbti, o visiems „Noogleriams“ įteikiami balionai dingo nežinia kur. Ji ėmė elektroniniu paštu gauti išsamius nurodymus, „verčiančius“ laikytis neformalios aprangos reikalavimų ir vengti aukštakulnių batų bei papuošalų. Prieš bendradarbių išvyką į slidinėjimo kurortą jai buvo paaiškinta, kad „jei dėvėsi kailį, jie tave užmuš“.
Pasak jos, „Google“ yra rojus tik kai kuriems. Darbuotojai, pradėję dirbti dar prieš kompanijos akcijų emisiją, sudaro savotišką aristokratiją. Inžinieriai sulaukia daugiausia pagarbos, o kitokį darbą dirbantys žmonės – pastebimai mažiau. Protingi, ką tik universitetą baigę vaikai paprastai mėgsta „Googleplexą“, nes jis jiems primena studentų miestelį – ten yra vietos pasimatymams, bendros skalbyklos ir jokios priežasties išvažiuoti savaitgalį. Senesni „Googleriai“ su šeimomis mažiau patenkinti, nes „visi, net ir jaunos mamos, dirba septynias dienas per savaitę“.
Kitas „Xoogleris“, užėmęs vadovaujantį postą, pasakoja, kad siekdamas sukurti utopiją, „Google“ sukūrė distopiją. Senu papratimu „Google“ darbuotojų atrankai pritaikė sausą algoritminę sistemą, paremtą egzaminų balų vidurkiais, universitetų reitingais ir begaliniais loginiais galvosūkiais. Šitokia „genetinė darbo jėgos inžinerija“, pasak jo, reiškia, kad „kiekvienas yra beveik genijus, todėl niekas nesijaučia saugus“, o dūriai į nugarą ir ofiso politika primena vidutinio universiteto filologijos fakultetą.
Be to, dažnai kyla klausimas, ką visi tie žmonės privalo daryti. „Mums visai patinka chaosas, - sako personalo skyriaus viršininkas Laszlo Bockas. – Kūrybingumas gimsta, kai žmonės trankosi vieni į kitus ir nežino, kur eiti“. Žinomiausia šio reiškinio išraiška yra programa „20 proc. laiko”. Teoriškai visi „Googleriai“ gali penktadalį darbo laiko skirti naujų idėjų rutuliojimui. Kai kurios jų išties pasirodė produktyvios – taip atsirado „Google News“, „Gmail“ ir netgi tie autobusiukai į darbą bei Wi-Fi sistemos. Tačiau lieka neaišku, ar visa kompanija dėl to tampa pažangesnė. „Google“ tebeturi tik vieną pajamų šaltinį, o didžiąsias inovacijas – „YouTube“, „Google Earth“ – jis perėmė kartu su kitų kompanijų akcijų paketais.
Praktiškai tie 20 procentų laiko virsta 120 procentų, sako dar vienas „Xoogleris“, nes „niekas neturi kada prisėsti prie tokių projektų, nes visą laiką suryja kiti darbai“. Tikimybė, kad idėjos bus įgyvendintos, „praktiškai lygi nuliui“. Kas atsitinka „Googleriams“, kurių idėjas „Google“ atmeta? Jie ima svarstyti galimybę keisti darbo vietą. Kai kurie imasi net „kietesnių“ projektų – pavyzdžiui, „Facebook“ ar „Twitter“.
Praėjusią savaitę „Google“ finansų direktorius George‘as Reyesas pranešė išeinantis į pensiją. 53 metų vyras yra mulitmilijonierius. G.Reyesas laikėsi kompanijos politikos neinformuoti Volstryto apie prognozuojamas pajamas, tačiau jo komentarai apie kompanijos plėtros perspektyvas pakėlė akcijų kainą.
Informacijos bankas
Šitaip plečiantis pamažu galima sustabarėti, tačiau ne mažesnį nerimą kelia ir tai, kad „Noogleriai“ gali išklibinti geranoriškas „Google“ vertybes. Dar blogiau, „Google“ gali neapdairiai pasamdyti nenaudėlį darbuotoją – tokį kaip liūdnai pagarsėjęs Nickas Leesonas iš velionio „Barings“ banko. „Google“ išties ima priminti banką – tik jis kaupia informaciją, o ne pinigus. Tą patį galima pasakyti ir apie jo konkurentus, tačiau „Google“ iždas pildosi sparčiausiai. Už privatumą atsakingas kompanijos bosas Peteris Fleischeris tikina, kad rizika, jog koks nors piktavalis arba aplaidus darbuotojas nutekintų informaciją ir taip pažeistų vartotojų privatumą, yra minimali, nes vos keli inžinieriai gali prisijungti prie duomenų bazių, o jų veiksmai kruopščiai registruojami.
Tačiau privatumas yra žymiai subtilesnė problema. Kaupdamas informaciją apie žmones, „Google“ susiduria su įvairiomis pagundomis. Viena vertus, jis gali panaudoti duomenis apie vartotojo atliktas paieškas ir reakciją į reklamą ir, kartu atsižvelgdamas, pavyzdžiui, į jo gyvenamąją vietą, pateikti ypatingai naudingus paieškos rezultatus ir reklaminius skelbimus. „Google“ šitaip galėtų uždirbti iš daugelio savo siūlomų paslaugų. Tačiau jis gali išgąsdinti vartotojus. Žmogaus teises prižiūrinti organizacija „Privacy International“ jau išpeikė „Google“, kad šio požiūris į privatumą yra „blogiausiu atveju priešiškas, o geriausiu – prieštaringas“.
Kita vertus, „Google“ galėtų nuspręsti nesiekti pelno iš kai kurių savo paslaugų – jas teikdamas atlikti visuomenei naudingą darbą – ir sunaikinti duomenis apie vartotojus. Tokiu atveju paslaugos nebūtų tokios efektyvios, bet ir ne tokios įkyrios ar pavojingos.
Išties reikėtų rasti aukso vidurį tarp šių dviejų kraštutinumų. E.Schmidtas, L.Page‘as ir S.Brinas ne kartą rinkosi aptarti reikalo ir pastaraisiais mėnesiais pasiūlė kelias permainas. Visų pirma, pasak P.Fleischerio, „Google“ pasižadėjo savo serveriuose po 18 mėnesių „anonimizuoti“ įrašus apie vartotojų paieškas – po panašaus laikotarpio ir bankai išbraukia dalį kredito kortelės numerio. Tai reiškia, kad būtų nebeįmanoma atsekti, iš kurio kompiuterio atlikta paieška. Antra, „Google“ žada, kad vadinamieji „slapukai“ („cookies“), kurie laikomi pačių vartotojų kompiuteriuose ir saugo informaciją apie jų įpročius, nustotų galioti kas dvejus metus.
Sužavėti lieka ne visi. Serveryje įrašai vis vien kaupsis pusantrų metų, o „aktyvių“ vartotojų nebegaliojantys slapukai automatiškai atsinaujins. Taip atsitiks žmonėms, besinaudojantiems „Google“ paieška – taigi praktiškai visiems. Be to, „Google debesyje“ lieka visi ten vartotojų laikomi elektroniniai laiškai, dokumentai ir kitokia informacija. E.Schmidtas primena, kad tie vartotojai prisijungdami prie sistemos sutinka su sąlygomis. Jie gali kada panorėję atsijungti.
Šiandien „Google“ nėra dėl ko nerimauti. Dauguma vartotojų ir toliau nerūpestingai guglina. Kompanija sulaukia ieškinių, bet šie veikiau sukelia įkyrių nepatogumų, o ne realių grėsmių. Strateginėse srityse jis lenkia savo varžovus, o serverių debesis pasiruošęs naujoms užduotims – taigi pinigai be pertrūkių plaukia į kišenę. Tokioje padėtyje kiekvienas galėtų girtis esantis šventesnis už pinigus. Tikrieji išbandymai prasideda, kai geri laikai baigiasi. Tada akcininkai ima reikalauti kompromisų savo naudai, o vartotojai gali ir nustoti tikėti gerais „Google“ ketinimais.
Šaltinis: lrytas.lt