Tikrą griaunančią krizę pranašauja tokia plėtra, kai daugiau suvartojama nei sukuriama. Tokioje visuomenėje madinga rūpintis, kaip čia kaip nors ką nors gavus nieko neduodant mainais. Nustojama tarnauti kitiems, pradedama tempti paklodę į savo pusę. Viena mano pažįstama moteris, baigusi du aukštuosius, pasakė gana keistą dalyką: „Svarbiausia, ko išmokau Tarptautinio verslo mokykloje, – tai, kad reikia gyventi į kreditą...“ Tikrai nustebau, nes ir pats kartu mokiausi, tačiau padariau priešingą išvadą. Krizės priešaušryje tampa madingas toks ekonominis vudu – kaip čia iš oro susikūrus realią naudą. Tapo populiaru investuoti taip, kad praturtėtum nieko nedarydamas ir nieko dora nekurdamas kitiems. Tokioje visuomenėje žmonėms svarbiausia atrasti, kaip pasisotinus kitų sąskaita. Kurie sugeba tai padaryti, tampa herojais ir sektinais pavyzdžiais. Imame kreditus iš bankų ir pelnomės iš tariamai nesibaigiančio kainų augimo. Įmonės kuria savo gerovę pasinaudodamos sunkia užsakovų padėtimi. Dar labiau tokios nuotaikos išvešėjo tarp darbuotojų. Kai kuriems darbuotojams tapo įprasta pirmiausia, vos atėjus į darbą, peržiūrėti siūlomų darbų skelbimus. „Dirbama“ tol, kol darbdavys nepradeda prikaišioti tingaus sėdėjimo darbe – tada pakuojami daiktai ir į naują darbą – su didesniu atlyginimu.

Pagrindinis artėjančios krizės ženklas – visuomenė masiškai užsikrečia naglumu. Ryškiausias tokio reiškinio pavyzdys buvo statybininkų elgesys pastarojo bumo laikotarpiu. Tuo metu aplaidžiai savo darbą atliekantis juodnugaris kėlė save į padanges, darbo nesutikdamas atlikti net už 5 000 litų per mėnesį. O kai sumoki jam 7 000 Lt, dar turi nuolatos su juo bartis ir prižiūrėti, kad nors kiek padoriau dirbtų. Užsakovas jaučiasi taip, tarsi turi tarnauti statybininkui ir dar nemažai primokėti. Paslaugumas nunyksta, akiplėšoms prasideda aukso laikai. Susidaro įspūdis, kad tvarka nuo šiol pasikeitė ir kad dabar orkestrui diriguos ne inteligentiškas užsakovas, o pagiriotas dažytojas...

Faktiškai pradeda vadovauti naglieji – tie, kurių pirštai labiausiai į save lenkti ir kurie nebijo įžūliai elgtis. Normalūs žmonės tuo metu stveriasi už galvos ir visaip stengiasi išsaugoti nuolat vis užliejamą laivelį – įmonę, statybų aikštelę ar net apskritai visą šalį. Tai palankus metas įvairiausioms išdavystėms, vagystėms ir t.t. Staiga tai, kas anksčiau buvo nepadoru, tampa norma. Tada atrodo, kad pasaulis negrįžtamai pasikeitė – nuo šiol nebebūtina laikytis padorumo. Šiuo etapu tikrovė, deja, dabar tokia: kuo mažiau padorumo – tuo tau geriau sekasi.

Ir staiga kaip perkūnas iš giedro dangaus – krizė! Per stebuklingai trumpą laiką naglųjų valdžia pasibaigia, jie stebėtinai greitai bankrutuoja, darbuotojai vėl tampa mielais paslaugiais žmogėnais. Visai kaip Michailo Bulgakovo „Šuns širdyje“. Kai tik Šarikovą atvertė į šunį, jis ir vėl tapo mielas ir nuolankus padarėlis. Dabar šie smarkuoliai ir vėl grįžta ten, kur buvo iki gerųjų laikų, – pažeminti, pikti ant viso pasaulio ir su veidmainiška šypsena lūpose.

Krizė viską grąžina į savo vietas. Padorumas vėl atgauna savo vertę. Įžūlieji leidžiasi žemyn, kur jiems ir priklauso. Visiškai sugedę lieka už borto sunkiausiu metu ir atlieka kaliausės vaidmenį kitiems nedorėliams. Dabar puikus metas perspektyviems žmonėms – darbo rinkoje motyvuotų darbuotojų, paslaugių įmonių nors vežimu vežk! Atėjo galimybių metas tiems, kurie krizės metu išlaikė padorumą – darbuotojai kyla aukštyn į vidurinės grandies vadybininkus, padorūs vadovai gerina personalo kokybę ir ryšius, įmonės dirba puikiai, vartotojai aptarnaujami entuziastingai!

Pirmoji rimta krizė Lietuvoje praūžė tuoj po nepriklausomybės paskelbimo. Atsimenate, koks chaosas buvo šios krizės priešaušryje? EBSW, reketininkų valdžia, niekas nenori mokytis aukštojoje mokykloje... Pastaroji krizė – nesiskaitymas su klientais, darbuotojų akiplėšiškumas (o labiausiai – statybos įmonėse). Ten chaosas įsivyravo nuo aukščiausios iki žemiausios grandies.

Šis naglumo pakilimas būdingas ne vien ekonomikai. Tą patį reiškinį galime stebėti ir politikoje. Štai 2004 metais per Seimo rinkimus visuomenę buvo užplūdęs visuotinio kvailumo antplūdis. Visuomenė masiškai balsavo už tuos, kurie gražiausiai šoka, garsiausiai rėkia arba daugiausiai žada. Žmonių masės, pajutusios gerėjantį gyvenimą, pradėjo rūpintis, kaip čia ką nors nusičiupus nieko neduodant mainais. To rezultatas – prasčiausias, daugelio ekspertų nuomone, Seimas nuo nepriklausomybės pradžios.

Visose srityse, kai liaudis, pamiršusi padorumą, pereina į supergreitos plėtros fazę, krizės nagai jau laukia už artimiausio kampo. Tai pagrindinis artėjančios krizės pranašas. Krizė dar kartą primena, kad negalima tikėtis susikurti gerovės vadovaujantis žemaisiais instinktais. Tokia elgsena iš pradžių sukuria žmogui sėkmės iliuziją, o kiek vėliau likimas tokį skaudžiai meta žemyn ir sutrina su dulkėmis. Krizė pažemina tuos, kurie siekė sukurti savo gerovę ne savo pastangų, o kitų sąskaita. Todėl svarbiausia krizės pamoka yra nuolatos likti paslaugiam, sąžiningam ir nesinaudoti sunkia kitų žmonių padėtimi.

Trumpai paanalizuokime, kaip atsirado piliečių pasitikėjimo valdžia ir valstybe krizė. Kai prasidėjo Sovietų Sąjungos griūtis, atsivėrė nepaprastos galimybės Lietuvai. Tai buvo mūsų istorinė proga nusikratyti sovietinės tvarkos ir tapti laisva, vakarietiška visuomene. Kai po keliolikos nepriklausomybės metų Lietuvoje tiek daug nepatenkintųjų savo šalimi ir visuomene, supranti, kad pasinaudojome savo galimybėmis tik iš dalies. Ko mums pristigo? Vidutinis pilietis nesistengė pasitempti, kad būtų kuo naudingesnis atsikuriančiai šaliai. Visi užsidarė savo namuose po šarvuotomis durimis, kuo gražiausiai suremontuotuose butuose. Visi rūpinosi tik savimi, o šalies reikalus pametė spręsti vien politikams. Ką ten šalies! Jūs tik paklausykite, kaip vyksta namo gyventojų susirinkimai! Negalime susiremontuoti laiptinių, nes nesusimetame po kelis šimtus litų – matai, atsiranda vienas kitas suvargęs pensininkas, kuris nesutinka duoti.

Kodėl taip nutinka, kad savo butams remontuoti randame penkiaženkles sumas, o kelių šimtų litų laiptinei suremontuoti nerandame? Kas gi tai, jei ne tas pats naglumas? Iš turtingesniųjų turi būti daugiau ir pareikalauta. Jie patys turi tai suprasti ir daugiau prisidėti. Turtingieji daugiau gauna iš visuomenės, todėl turi daugiau ir atiduoti. Priešingu atveju turtuoliai užsitraukia masių neapykantą ir taip kasa sau duobę.

Taigi, ko mums pristigo, kad tik pusiau įgyvendinome savo nacionalinį tikslą? Lietuvoje buvo per mažai lyderių, kurie visuomenės poreikiams, savo vizijai įgyvendinti gausiai aukotų asmeninę energiją. Visuomenė užsikrėtė aukos sindromu – man blogai, nes valdžia manimi nepasirūpina. Tačiau svarbiausia, ką pamiršome, – tai rūpintis, kad kaimynui, bičiuliui šalia tavęs būtų gera. Ar nepastebėjote, kad Vakarų Europoje žmonės kur kas labiau domisi ir rūpinasi vienas kitu? Rytinėje žemyno dalyje – visi kas sau. To rezultatas – išaugęs savanaudiškumas, susvetimėjimas ir neregėtas aukštumas pasiekusios pretenzijos valdžiai. Ar nepastebėjote, kad kuo mažiau žmogus savęs atiduoda kitų labui, tuo jis nelaimingesnis ir tuo didesnės jo pretenzijos lyderiams? Veša naglumas, kuris ir stumia į krizę. Toks pastebi krislą kito akyse, o savose rąsto nemato. Kokią teisę turi šis žmogus į klestinčią visuomenę ir jos gerovę? Jokios kalbos apie tai, net nesusimąstoma. Aišku, tokiomis naglumo nuotaikomis naudojasi piktavaliai politikai. Jie apeliuoja būtent į šią visuomenės žaizdą ir mausto savo godų elektoratą primityviais pažadais. Kaip čia nepacitavus proletariato, išsilaisvinimo ideologo Frydricho Engelso įžvalgos: „Kai kalbama apie proletariato interesus, negali būti jokios kalbos apie kažkokią moralę ar dorovę“.

Dabar daug kas mėgsta kartoti, kad krizė – tai ilgalaikė galimybė. Tai iš tikrųjų tiesa. Tik, mano supratimu, nedaug kas išties supranta, kaip tomis galimybėmis pasinaudoti. O kad tikrai pasinaudotume krizės teikiamomis galimybėmis, reikia dar iki jos pradžios įgyti žmogiškąjį pranašumą. Krizės metu didžiausią pranašumą turi tie, kurie sutelkia dėmesį į kitų problemas ir gausiai aukoja asmeninę energiją. Įsisiūbuojant krizei dauguma žmonių pasimeta ir instinktyviai pradeda rūpintis vien savimi ir savo išlikimu. Tai idealus metas tikram lyderiui. Ateities lyderiai tuo metu sutelkia visą dėmesį į kitų žmonių problemas ir kaip įmanydami energingiau veikia. Kaip ir visuomet, labiausiai pralaimės tie, kurie laukia, kol juos išgelbės valdžia. O laimės tie, kurie tuo metu atsigręš į kitus ir veiks negailėdami savo energijos.

Prisiminkime keliolikos metų Lietuvos istorijos pamokas. 1992–1994 metais šalis byrėjo ir ėjo velniop. Gerai atsimenu, kaip tuo metu sėdėjome universitete su žieminiais paltais – nebuvo už ką šildyti patalpų. Viena po kitos užsidarė gamyklos. Banditai atvirai siautėjo ir tyčiojosi iš visuomenės. Tačiau tuo metu pradėjo kurtis ir šiuolaikinės ekonomikos pamatai. Kai kurie drąsūs žmonės supirkinėjo G.Vagnoriaus vyriausybės išleistus privatizavimo čekius. 1 lito nominalas – 8 centai. Už šiuos čekius šie žmonės pirko gamyklas už juokingas kainas litais mokėdami privatizavimo čekiais. Kai privatizavimas baigėsi, dauguma iš apmaudo prikando lūpą – tokį, jų nuomone, neteisingą privatizavimą jie pavadino prichvatizacija. Jautėsi apgauti, kad taip pigiai iš rankų paleido savo galimybes. Tačiau traukinys jau nuvažiavęs – jiems teliko lieti apmaudą ir dėl savo bėdų kaltinti valdžią.

Pastaroji bankų krizė visiškai pakeitė mano požiūrį į investavimą. Dažniausiai tikime, kad šaunus investuotojas yra tas, kuris sugeba kuo daugiau prisisiurbti naudos kitų sąskaita. Tuomet mūsų sprendimus valdo vien godumas. O godumas anksčiau ar vėliau tampa žlugimo priežastimi. Atskleisiu jums vieną labiausiai saugomų žydų paslapčių: prieš daugelį amžių jie atrado antiturtą. Antiturtas apibūdinamas kaip nešvariomis dvasinėmis priemonėmis sukauptas turtas. Žydų dvasininkai pastebėjo, kad antiturtas visuomet sunyksta ir sužlugdo savo šeimininką. O jo likučiai atitenka padoriems šeimininkams ir tampa turtu. Žydai fanatiškai laikosi turto kaupimo dėsnių, todėl savo turtus išlaiko ir nuolat juos papildo pribrendusiu antiturtu. Dabar šie dėsniai jau nebėra paslaptis, ir kiekvienas norintis gali jų išmokti.

Mano įsitikinimu, ateities investavimas remsis ne godumu, o investuotojo vertybėmis ir vizija. Investuosime į ką nors ne dėl to, kad ten galima daugiausia pasiglemžti, o dėl to, kad tikime ta veikla, kurią paremiame savo pinigais. Tai visai nereiškia, kad pulsime į avantiūras vien todėl, kad jos mums yra artimos širdžiai. Ateities investuotojas derins uždarbį su savo įsitikinimais ir morale. Tarkime, jei investuotojui rūpi klimato atšilimas ir gamtos išsaugojimas, jis ieškos galimybių gerai uždirbti verslų, susijusių su žaliąja energija. Ir niekada neinvestuos į alkoholio pramonę – nesvarbu, kokią grąžą ši pasiūlytų. Jei vyraus tokia investavimo filosofija (manau, kad tai tik laiko klausimas), tada ekonomika plėtotųsi kur kas geresne linkme, o mes išvengtume skaudžių nuosmukių.

Krizės mums kaskart primena nepatogią tiesą: kad ką nors gautum, pirmiausia turi kai ką duoti. Kaip tu – taip ir tau. Krizių metu saugiausi yra tie, kurie nepasidavė masinei kvailystei pakilimo metu ir nuoširdžiai rūpinosi savo klientais, partneriais ir kolegomis, kai šiems to labiausiai reikėjo. Ilgainiui įsitvirtina tie, kurie siekia būti naudingi kitiems. Tai galioja ne tik kiekvienam žmogui, bet ir visuomenei apskritai. Ilgalaikis kilimas ir gerovė įsivyrauja tose šalyse, kur daugiau nuoširdaus rūpinimosi savo artimu. Nebūtina laukti, kol tai ateis į madą. Ir dar tikiu, kad galime būti naudingi kitiems ir kartu gerai iš to uždirbti.


Autorius: Aurimas GUOGA